XX a. 5 deš. viduryje Hästens išaugo savo gamybos patalpas ir pradėjo ieškoti naujų namų. David Janson, Hästens trečiosios kartos vadovas, su nauja vieta siejo didžiulius lūkesčius. Tai turėjo būti daugiau nei tik surinkimo linijų angaras – ten turėjo būti siela. Vieta, kuri įžiebia jausmus.
Janson beveik atsitiktinai susitiko su jaunuoju Ralf Erskine, tuo metu mažai žinomu britų architektu, dviračiu keliaujančiu per Švediją. Jų mintys dėl architektūros visiškai sutapo ir Erskine‘i buvo nedelsiant suformuota užduotis. Taip gimė pastatas, visu kuo išsiskiriantis nuo įprastų gamybos patalpų.
Naujasis pastatas, pradžioje vadintas „The Tivoli“, žadino vaizduotę, o dėl savo šlaitinio arkinio stogo, elegantiškų linijų ir jūrinės tematikos tapo ryškiu įvykiu to meto architektų bendruomenėje.
1998-aisiais Erskine sugrįžo praplėsti pastatą, kurio projektą parengė maždaug prieš 50 metų. Atvykęs, jis tarė Jan Ryd‘ui: „Jaučiuosi lygiai taip pat, kaip prieš 50 metų kalbėdamas su tavo seneliu. Turite tas pačias vertybes ir tą patį jausmą.“
